Pas amerikiečius (na ir pas kai kuriuos europiečius žinoma irgi) dėl jų perdėtai išbujojusio veidmainiškumo (kitaip žinomo, kaip „politkorektiškumas“), atsirado visa krūva visokių X words: N word, C word, F word etc. Nesileidžiant į didesnę diskusiją apie tai, kad tokie žodžių žaidimai jau patys savaime yra veidmainystė (nes svarbu yra ne forma (simboliai, kuriais kažkas parašyta), bet turinys (po simboliais slypinti mintis)), iš pirmo žvilgsnio dažnai susidaro įspūdis kad laikrodžių mėgėjams panašus „keiksmažodis“ yra Q word – Quartz. Į kvarcinius laikrodžius tarsi yra žiūrima iš aukšto bei su aiškia panieka.
Ir nors tame yra dalis tiesos, bet – tik dalis, nes situacija išties yra kiek komplikuotesnė. Taip, apie laikrodžius su kvarciniais mechanizmais dažnai atsiliepiama nekaip, bet… tai ne todėl, kad jie kvarciniai.
Pradėkim, gal nuo pradžios (jei tokia yra :). Kažkada prieš pora metų su vienu draugu mes traukiniu važiavom prie jūros. Kalbėjomės kaip visada apie viską pasaulyje ir vienu metu kalba pasisuko apie laikrodžius. Jis išreiškė mintį, kad tikrai jau niekada nebepirktų mechaninio laikrodžio – nes ir prižiūrėt jį reikia ir netikslus jis baisiai…
Ir taip, be jokios abejonės, kvarcinis laikrodis dažniausiai yra ir tikslesnis ir priežiūros mažiau reikalauja ir atsparesnis aplinkos poveikiams ir pigesnis – vieni privalumai. Tai kodėl tada pvz. aš tokį turiu tik vieną, o absoliuti mano turimų (ir/ar konstruojamų) laikrodžių dauguma yra mechaniniai – dažniausiai išvis ranka prisukami (nors kartais ir automatiniai)?
Swiss Legend Conqueror – gana tipinis ne pačios pigiausios klasės, bet ir tikrai ne prabangus kvarcinis laikrodis Panerai Egiziano grosso motyvais. Masyvus 48mm korpusas, kuris (vien pats korpusas be vidurių ar dirželio) sveria daugiau nei 100(!) gramų…
Atsakymui reiktų trumpo istorinio ekskurso:
Pirmasis prototipinis kvarcinis rankinis laikrodis atsirado 1967 m. (CEH* Beta 1**), pirmasis sąlyginai serijinis (pagaminta berods 200 vienetų) – 1969 m. (Seiko Astron 35SQ***), o pirmasis išties serijomis gamintas (CEH Beta 21****, pagaminta ~6000 vienetų) – 1970 m.
Ir reikia pasakyti, kad tuo metu kvarciniai laikrodžiai buvo pats progreso smaigalys – jie buvo komplikuoti gamyboje, aukštos pagaminimo kokybės ir… brangūs! Jei skaitinėsite internete apie Seiko Astron, tai būtinai rasite paminėta, kad tuo metu jis kainavo tiek, kiek automobilis Toyota Corolla. Ir tai nestebina, nes toks laikrodis nors ir buvo elektroninis bei kvarcinis, bet išties visai ne masinės automatizuotos gamybos, o rankų darbo gaminys*****…
Tačiau tai truko neilgai. Nepraėjus ir dešimčiai metų kvarcinių laikrodžių mechanizmų gamyba buvo labai atpiginta, patys mechanizmai supaprastinti ir jų surinkimas automatizuotas – kvarciniai laikrodžiai palaipsniui iš prabangos prekės virto įprastinio naudojimo preke. Ir jei šis progresas būtų toje vietoje ir sustojęs, tai manau niekas tų kvarcų kojom nespardytų, bet… su progresu visada ta pati bėda – jis tęsiasi kol neatsiremia į sieną :)
…bet atidarę šį masyvų korpusą mes matome jame daug tuščios vietos, kurios centre – masinės gamybos nebrangus kvarcinis mechanizmas. Ir reikia paminėti, kad pastarasis dar yra gana didelis (kaip kvarcui) ir kokybiškas šveicarų firmos ISO variantas…
Ir čia matyt būtų sveika grįžti istorijoje dar kartą dar truputėlį dar labiau atgal ir pakalbėti apie mechaninius laikrodžius. Pastarieji yra gana sudėtingas ir ne itin pigus gamyboje daiktas. Nors klasikinių kišeninių laikrodžių mechanizmų konstrukcija yra gana paprasta, tačiau tas paprastumas yra santykinis – su kirviu ir plaktuku nešiojamo laikrodžio mechanizmo nepadarysi. Dėl to nešiojami laikrodžiai visais laikais buvo tam tikros prabangos prekė, kurią galėjo įsigyti net jei ir nebūtinai tik turtuoliai, tai tikrai ne kiekvienas juodadarbis. Ir tik XIX a. pabaigoje atsiranda išties pigūs kišeniniai laikrodžiai, kuriuos jau įgali įsigyti eilinis darbininkas (Waterburry, Ingersoll, Ingraham, Westclox – JAV ar Roskopf – Šveicarijoj). Bet jų pigumas buvo ne veltui – jų gamyba buvo supaprastinta maksimaliai – dauguma detalių štampuotos, jokių rubinų, popieriniai ciferblatai ir t.t. ir pan.. Tai buvo pigūs, iš esmės vienkartinio naudojimo, daiktai, orientuoti tik į jiems skirtos funkcijos atlikimą „pakankamai gerai“, minimalios tam būtinos kokybės ir be jokių perteklinių grožybių.
Nesunku atspėti, kad po nepilno šimto metų panašus procesas įvyko ir su kvarciniais mechanizmais – jų gamyba laikui bėgant vis labiau paprastinama ir optimizuojama, kol jie tampa vienkartinio BIC skustuvo laikrodiniu ekvivalentu, – jei pastarasis atšimpa, niekas jo neardo ir negalanda peiliukų, tiesiog išmeta ir ima kitą. Analogiškai yra ir su kvarciniais mechanizmais – jei jie „atbunka“ (nustoja tiksliai eiti, sugenda ar pan.), niekas paprastai nesivargina juos taisyti – išmeta ir vietoje to perka naują (tiesą sakant, dažniausiai niekas net nesivargina keisti to mechanizmo – tiesiog keičia visą laikrodį). Tas pasakytina apie absoliučia daugumą, matyt kokius 99.999 procentus visų kvarcinių mechanizmų…
…o daug dažniau pasitaiko mažulyčiai (nes dar keliskart pigesni nei aukščiau matytas ISO) japoniški ar net ir kiniški mechanizmai (nuotraukoje matosi kokio dydžio yra ant jų sumontuoti ciferblatai, tad galima suprasti kiek tuščios vietos buvo laikrodžiuose kurių viduje jie buvo :).
O tai ir yra ta priežastis, kodėl laikrodžių mėgėjai į juos žiūri taip skersai – kaip kad yra natūralus požiūrio skirtumas tarp kokybiško plieninio skustuvo ir vienkartinio BIC, ar tarp vienkartinės popierinės nosinaitės ir išsiuvinėtos šilkinės nosinės, taip pat natūralus jis ir tarp kokybiško (dažnai mechaninio) mechanizmo ir masinio pigaus kvarco.
Ir, kaip jau esu minėjęs anksčiau, matyt joks laikrodžių mėgėjas nežiūrės su panieka, kad ir į kvarcinius, bet į aukštos kokybės mechanizmus – ar tai būtų Citizen 0100, ar Seiko 9F, ar Rolex 5035, ar netgi kažkas kad ir palyginus paprasto, bet kokybiško ir ne vienkartinio – kaip kad mano jau aprašytasis Seiko 7550.
Ir žinoma, kad to, apie ką kalbėta aukščiau, nereiktų painioti su kokybiškais kvarciniais mechanizmais, kaip šis Seiko konversijos projekte jau matytas 7550A.
Ir todėl kai kitą kartą matysite, kad koks nors laikrodžių mėgėjas skeptiškai atsiliepia apie kvarcinius laikrodžius, tai turėkit omeny, kad jis ne kvarcinių osciliatorių nemėgsta, ne didesnis tikslumas jam nepatinka ir ne kvarcinius mechanizmus jis ignoruoja vien tik todėl, kad jie kvarciniai, bet visa kalba ir yra būtent apie (stipriai tikėtiną) nekokią to laikrodžio mechanizmo kokybę…
_________________________________________
* Centre Electronique Horloger – berods 20-ies šveicarų laikrodžių firmų konsorciumas kurio paskirtis buvo sukurti (ir gaminti) elektroninius laikrodžius.
** https://www.quartzwristwatch.org/history-of-the-first-quartz-wristwatch
*** https://global.epson.com/company/corporate_history/milestone_products/pdf/05_35sq.pdf
**** Laikrodžius su šiuo mechanizmu gamino visa eilė gamintojų. Patys populiariausi (dažniausiai pasitaiko) yra Omega, bet taip pat juos gamino ir Rolex, Patek Phillipe, Longines, Rado, IWC… https://www.watch-wiki.net/index.php?title=Beta_21
***** Tiesa jo korpusas buvo auksinis (kaip gi kitaip), bet aukso svoris šiuo atveju kainai neturėjo lemiamos įtakos – jis būtų buvęs labai brangus ir turėdamas plieninį korpusą.