Used and abused

Kai kurie projektai pasidaro kvazi patys – prisėdi prie stalo ir tarsi rankos pačios paima dalis, kurios, vėlgi, veik be pastangų (ar bent jau be perdėtos frustracijos :) ) susideda viena su kita… ir po poros vakarų darbo turi baigtą laikrodį. O jei ir ne po poros vakarų (nes kartais reikia laukt kokių nors papildomų atsisiunčiamų dalių, etc.), tai vis tiek be jokių didesnių problemų.

Užtat kiti… Trunka mėnesių mėnesiais ir viskas juda nuo vieno nepasisekimo prie kito – niekas niekur netinka, viską reikia pritaikinėt ir atitaikinėt, perdarinėt kelis kartus, – jautiesi lyg ridentum į kalną akmenį, kuris vis tiek laikas nuo laiko išsprūsta ir nusirita žemyn ir vėl, toks jausmas, viską tenką pradėt nuo nulio.

Šitas projektas būtent iš pastarųjų :D Ne vieną ir ne du kartus man buvo kilęs labai jau nuoširdus noras imt ir paleist jį iš visų jėgų į sieną… Žinoma aš to nepadariau, bet mūsų santykiai taip ir liko gerokai dviprasmiški – kažkur tarp meilės ir neapykantos :)

Viskas prasidėjo nuo ciferblato. Pamačiau vieno kolegos iš Vokietijos dažytą „nuo amžiaus suskeldėjusį“ ciferblatą, kuris man labai patiko ir jį įsigijau, nors dar jokio aiškaus plano, ką su juo veiksiu, neturėjau. Jis gan ilgai gulėjo stalčiuose, kol palaipsniui tuose pačiuose stalčiuose taip pat atsitiktinai susikaupė kitos laikrodžio dalys – korpusas, rodyklės, mechanizmas…

Pats mechanizmas yra amerikietiškas Howard 10s – vienas iš įdomesnių ir gražesnių mechanizmų išvis kada nors gamintų (mano nuomone) ir jis puikiai iliustruoja tą faktą, kad XX a. pradžioje aukštos kokybės serijinių laikrodžių gamybos centras išties buvo JAV, o ne Šveicarijoje, nors dauguma žmonių linkę įsivaizduoti, kad šveicariški laikrodžiai visada buvo laikrodininkystės viršūnė. Tas nėra tiesa, nes tiek JAV, tiek Didžioji Britanija, tiek ir Vokietija su Prancūzija laikrodžių istorijoje turi savą ir itin reikšmingą vietą. Ir mes net negalime būti tikri, kad Šveicarija išliks savo vietoj ateityje – tereikia užmest akį į progresą vykstantį Kinijos laikrodininkystėje šiuo metu.

Bet grįžkim prie šio laikrodžio.

Korpusą aš įsigijau jau naudotą (kažkas jau buvo pradėjęs su juo daryti projektą, bet užmetęs), jis turėjo vieną kitą įbrėžimą ir matėsi, kad buvo bandytas vietomis šlifuoti kažkokiais (gal formos keitimo?) tikslais, kas mane pastūmėjo link šio projekto įdėjos – sukurti „daug naudotą“, „pavargusį“, “kažkada paskendusį ir po daugybės metų išgtrauktą iš jūros dugno” laikrodį…

Tuo tikslu korpusas buvo pamerktas į geležies chlorido tirpalą (kuris sugeba ėsdinti netgi nerūdijantį plieną), paskui apdorotas dilde… paskui vėl mirkytas ir vėl šlifuotas kelis kartus, kol buvo pasiektas norimas “pasenimo” efektas.

Čia reikia paminėti, kad tas FeCl3 yra dalykas nuožmus ir sagtis, kuri irgi buvo kartu ėsdinta tirpale, idant stilistiškai atitiktų korpusą, to ėsdinimo rezultate tapo visiškai nenaudotina (matyt plieno sudėtis skyrėsi nuo korpuso), po ko reikėjo įsigyti naują sagtį ir ji jau buvo apdorota labai švelniai (sakyčiau to ėsdinimo visai net nesimato, tik šlifavimas).

Metalinės kilpos, laikančios dirželį, lazeriu privirintos prie korpuso (virinimo siūlės tik iš viršaus), taip pat lazeriniu suvirinimu užlietos korpuso apačioje buvusios skylės.

Pats dirželis (apyrankė) yra odinis, pagamintas iš seno šveicariško patrontašo (pagal įspaudą ant odos patrontašas 1965 m. gamybos).

Aplink ciferblatą matosi vadinamasis “ugnies žiedas” (ring of fire) – tarpinė padaryta iš liuminoforinės (įsikraunančios nuo šviesos ir tada tamsoje šviečiančios) medžiagos. Jis panaudotas ne tik dėl grožio/dizaino, bet yra reikalingas konstrukciškai tam, kad prisukimo velenėlis atsidurtų reikiamam aukštyje (ties atitinkamos skylės korpuso šone centru). (Btw: analogiškas plastikinis žiedas (bet jau nešviečiantis tamsoj) yra ir po galiniu dangteliu – jis skirtas neleisti judėti (ir dėl to barškėti) mechanizmui korpuse.)

Apibendrinant: laikrodis visiškai tolimas nuo tobulumo – netgi priešingai. Korpusas subraižytas ir išgraužtas rūgščių, ciferblatas suskeldėjęsas, stiklai subraižyti, dirželis iš senos odos, rodyklės nubrozdintos, liuminoforas vietom trupa etc… viskas netobula, viskas pavargę – tokia ir buvo mintis :DDD

Specs:
Korpusas: Nerūdijančio plieno Radiomir stiliaus, sendintas (ėsdintas; šlifuotas). Stiklai irgi. Dirželio kilpos privirintos lazeriu (dėl to dirželį galima nuimt tik jį nupjovus).
Karūnėlė pažymėta ‚OP‘ nesendinta (nenorėjau rizikuoti ją netyčia ištirpinti kaip kad sagtį :) ).
Mechanizmas: E.Howard Watch Co. (Boston U.S.A) 10s; 17 rubinų; 38.6mm.
Ciferblatas: 39mm hand made by Amuthon
Rodyklės: rmcsherry žalvarinės universalios pritaikytos šitam mechanizmui ir užpildytos liuminoforu.
Dirželis: vienetinis šveicariškas rankų darbo, padarytas iš seno patrontašo (115 / 75mm). Sendinta sagtis.

Laikrodis parduotas.