Apie lūkesčius

P1080793s

Ko galima ir ko neverta tikėtis iš laikrodžio su senoviniu mechanizmu?

Pradėsiu nuo paprasto teiginio: reikia pamiršti iliuzijas. Jei tikėtis iš laikrodžio su senoviniu mechanizmu to paties, ko iš Casio G-shock… ar net ne taip ekstremaliai, kaip iš kokio Seiko 5, iškart galima ruoštis nusivylimui – jis niekada nebus nei toks tikslus, nei toks nekeliantis rūpesčių ir nereikalaujantis priežiūros, kaip naujas didelėm serijom gaminamas laikrodis (anei neturės keleto metų garantijos). Na, tas matyt jau turėjo paaiškėt iš ankstesnio posto apie tokių laikrodžių priežiūrą. Taip, tie senoviniai laikrodžių mechanizmai  yra nepalyginamai aukštesnės kokybės nei dabartiniai serijiniai – bet vis tik tai yra seni mechanizmai, nugyvenę ilgą gyvenimą ir dažnai nešantys savyje savosios istorijos pėdsakus.

Tad jei jau įsigyji tokį laikrodį, reiškia jau žinai, kad Tau šis laikrodis yra kiek daugiau nei tipinis dabar įprastas vienkartinio naudojimo daiktas, kurį panaudosi metus ar penkis, tada išmesi ir nusipirksi kitą / naują. Jei jį perki – perki ne dėl visai racionalių priežasčių, perki, nes jis turi tą kažkokių kitų savybių visumą, ką supaprastintai pavadiname “siela”. O jei renkiesi retą (tikėtina – vienetinį) laikrodį su senoviniu / istoriniu mechanizmu, tada turi imti domėn ir tai, kad tiek elgesys su tokiu laikrodžiu, tiek lūkesčiai jo atžvilgiu turi būti realistiški.

Kalbant apie realistiškus lūkesčius, tai pirmiausiai būtinas realistiškas požiūris į tokio laikrodžio „tobulumą“. Tai nėra robotų gamintas daiktas ir jis nėra ir nebus konvejerinio idealumo, kai viskas yra vienoda, tikslu ir steriliai vienodai ‚perfect‘. Kita vertus, nėra tai taip pat ir vienas iš tų laikrodžių, kurį meistras su pusės amžiaus patirtimi daro metus nuo ryto iki vakaro, tobulindamas kiekvieną liniją iki idealo ir pašalindamas kiekvieną, net menkiausią, trūkumą (kaip nesunku suprast pagal kainą – mat tokie laikrodžiai kainuoja $100k+++). Ir aš jau rašiau apie tą didžiausią priešą – visad liekančią amžinai paskutinę dulkę (kurią, tiesą sakant, gerai paieškojus galima rasti ir dažname serijiniame laikrodyje ;) ).

Ko galima (ir matyt reikia) tikėtis, tai kad viskas bus padaryta sąžiningai ir tvarkingai, kas deja ne visad yra savaime suprantama. Kartais man plaukai pasišiaušia, kai pasižiūriu kokios kokybės konversijas kai kurie „meistrai“ parduoda Ebay‘juje – ir aš nekalbu apie tą dulkę, ar senovinį emalinį ciferblatą, kuris nuo amžiaus suskilęs (pastarasis dalykas netgi suteikia savito žavesio), ar vieno ar kito smulkaus trūkumo sąlygoto to, kad standartinio korpuso adaptavimas konkrečiam senoviniam mechanizmui, kaip jau ne kartą minėta, imlus darbui ir visokių nedidelių ydų visada lieka (tas nutinka ir mano nuomone ne tik negadina laikrodžio, bet ir suteikia jam atitinkamo „rankųdarbiško“ kolorito… pagaliau visi mano laikrodžiai pilni tokių smulkių ydų, kurias, tiesą sakant, dažniausiai tik aš vienas ir pastebiu :) ), bet apie grubų, akį rėžiantį, akivaizdų “kampų kirtimą” ar net broką, kurio pirkėjas žiūrėdamas į nuotraukas dėl „kūrybingo“ fotografavimo nepastebi, bet paėmęs savo naująjį laikrodį į rankas liktų nusivylęs. Caveat emptor…

Kitas dalykas, reikalaujantis iliuzijų atsisakymo, tai realistiški lūkesčiai laikrodžio tikslumui. Apie mechaninių laikrodžių eigos tikslumą ir what price accuracy gal kada parašysiu atskirą postą, tai čia tiesiog trumpai apie lūkesčius: kaip jau minėta, juos iš anksto reikėtų nusistatyti realistiškus. Internetų forumai pilni bėdavojimų žmonių, kurie pirmą kartą gyvenime įsigyja (netgi visiškai naują!) mechaninį laikrodį ir staiga suvokia, kad per savaitę jis pabėga kokia minute kita (paprastai į priekį), kas jiems atrodo labai daug, nes jie (žinoma) įpratę prie itin tikslių laikrodžių savo išmaniuosiuose įrenginiuose.

Bet, kaip minėta, reikia žvelgti į tikslumą realistiškai. Juk jei kalbėtume abstrakčiai apie tikslumą kaip sąvoką ir paklaustumėm žmogaus koks tikslumas jo nuomone yra labai geras, tai dažnas atsakytų, kad 99.9% yra jau išties labai gerai. Ir tiesa – nei mes atstumą nuo Vilniaus iki Kauno tokiu tikslumu matuojam, nei tai, kiek druskos reikia dėt į kiaušinienę mes tokiu tikslumu žiupsnin imam ją kepdami. Netgi eidami į labai svarbų susitikimą mes nesiekiame tooookio tikslumo, bet paprastai pasiliekame sau tam tikrą atsargą… O juk tie 0.1% per parą tai būtų tik 86.4s, taigi kiek mažiau nei pusantros minutės. Toks nukrypimas – tai daug ar mažai? Ir ar išties mums kada nors ir realiai reikia to idealaus tikslumo? Jei vėluojam į pasimatymą 10 minučių, tai ar čia tikrai laikrodžio problema?…

O jei laikrodis per savaitę ir nukrypo keletu minučių į vieną ar kitą pusę, tai juk visai nesunku jį savaitgalį kiek patikslinti.

Būtina suvokt, kad mechaninio laikrodžio mechanizmas yra mechaninis įrenginys ir jo tikslumas neprilygsta, negali prilygti, o pagaliau ir neturi prilygti, elektroniniams (kvarciniams ar atominiams) laikrodžiams. Net gamykliškai naujam Vostok 2416B mechanizmui gamintojas nurodo maksimalią leistiną eigos paklaidą -20/+60s per parą. Norint žinoma galima būtų bandyti „nurašyti“ tai „rusiškai kokybei“, bet ir pvz. japoniškas „darbinis arklys“ Seiko 7S26 turi maksimalią leistiną eigos paklaidą -20/+40s, o populiariausias šveicariškas mechanizmas ETA 2824-2 (standartinės klasės) +/-30s (čia visur kalba eina apie maksimaliai leistinas paklaidas – visi šie mechanizmai dažnai yra tikslesni).

Dėl to manau nereiktų stebėtis, jei kalbant apie laikrodžius su vintažiniais mechanizmais +/- 2–3  minučių per parą maksimali paklaida jau laikytina visai nebloga, o jei ji mažesnė nei +/-1 minutė – tai ir išvis gera. O tuo gi atveju, kai mechanizmas itin senas (pvz. kokio XIX a. galo ar dar senesnis), tai bet kokia paklaida mažesnė nei 5 minutės jau bus išties labai geras rezultatas*.

Žinoma yra ir gerokai tikslesnių mechaninių laikrodžių – tas pats ETA 2824-2 chronometrinės klasės mechanizmas turi maksimalią paklaidą tik +/-5 s. Ir taip, yra net ir labai senų (100+ metų senumo) laikrodžių, kurie ne tik kad niekuo nenusileidžia, bet ir pranoksta absoliučią daugumą šiuolaikinių mechaninių laikrodžių – pvz. XIX-XX a. lūžio amerikietiški geležinkelio laikrodžiai (angl. railroad watches) – tai matyt aukščiausios kokybės kada nors didelėmis serijomis gaminti laikrodžiai.

P1080792s

Ir aukščiau esančioje nuotraukoje, ir čia pavaizduotas tas pats mechanizmas – amerikietiškas Hamilton Grade 993, – daugiau mažiau tipinis amerikietiškų geležinkelio laikrodžių padermės atstovas. Pagamintas 1922 metais ir nors tie metai ir palikę keletą ženklų, bet dėl to jis nei kiek nepraradęs žavesio – jis ne tik nenusileidžia, bet pranoksta absoliučią daugumą šiuolaikinių mechanizmų. Ir, atkreiptinas dėmesys, tai pilnai serijinis mechanizmas – šio konkretaus modelio pagaminta daugiau kaip 20 tūkst. vienetų, o visos 99X giminės – daugiau nei 1.5 mln. Kita vertus, nors jis ir serijinis, bet nemaža dalimi rankų darbo – nesunku pastebėt, kad tiek ciferblatas pieštas, tiek užrašai ant mechanizmo yra graviruoti rankomis (o įdėmiau įsižiūrėjus matyt ir daugiau rankų darbo požymių). Tiesa, kaip įprasta amerikietiškiems mechanizmams, jis labai dekoratyvus – analogiški “geležinkeliniai” šveičariški Longines, Omega ar Zenith būtų ne mažiau kokybiški, bet gerokai mažiau “barokiški” :)

 

Todėl žinoma, kad bet kurį seną aukštos kokybės laikrodį, jei jame nėra kokių nors konstrukcinių problemų, be jokios abejonės galima sutvarkyti / suderinti iki to, kad jo eigos paklaida būtų mažesnė nei 30s, o matyt net ir nei 5 s. Bet pats toks koregavimo / derinimo procesas gali tapti labai brangus, nes ne tik pareikalauti kiekvienos neidealios dalies pakeitimo, bet ir tam yra būtinos specialios žinios (kurios nors ir nėra jokia ypatinga ezoterika, bet vis tik jomis šiais laikais tik labai retas laikrodininkas pasižymi).

Suprantama, kad mechanizmams, kurie pagaminti prieš kokius 70+ metų, naujų atsarginių dalių rasti dažnai yra labai sunku, jei ne neįmanoma. O dar senesniems (gamintiems maždaug iki XIX a. vidurio – galo) mechanizmams net tokia sąvoka, kaip „atsarginė dalis“ išvis neegzistuoja, nes šie mechanizmai yra vienetinės gamybos tikrąja to žodžio prasme – net du iš pirmo žvilgsnio vienodi to paties meistro daryti mechanizmai turės dalis pritaikytas tik tam konkrečiam mechanizmui, dėl ko pakankamai skirtingas, kad jos netiktų kitam. Todėl suprantama, kad sugadinus tokį mechanizmą, nors jo pataisymas ir yra praktiškai visada (na, nebent jis buvo pervažiuotas buldozeriu) teoriškai įmanomas, bet to kaina kartais gali būti „kosminė“, kadangi sugadintas dalis gali tekti gaminti nuo nulio (nuo metalo gabalo) rankomis (o meistrų, kurie tuo užsiimtų, beveik nėra). Net dažniausiai pasitaikančio senovinių mechanizmų gedimo – nulūžusios balanso ašelės, – sutvarkymas (naujos ašelės ištekinimas) tuo atveju kai nėra įmanoma rasti atsarginės, kainuoja bent keletą šimtų (ir dar reikia rasti meistrą, kuris ir mokėtų ir norėtų tuo užsiimti).

Kita vertus, visa tai, ką parašiau aukščiau, visai nereiškia, kad su tokiais laikrodžiais reikia elgtis kaip su Ming dinastijos vaza – bijoti net paliest, kad netyčia ko nenutiktų, jau nekalbant apie jų naudojimą pagal paskirtį. Taip tikrai nėra – tai išties ganėtinai patvarūs mechaniniai stebuklai (pagaliau juk jie kažkaip išgyveno ir buvo naudojami kartais ir 100 ir daugiau metų, tai jei būtų tokie jau labai trapūs, tai iki šių dienų nebūtų atkeliavę veikiančios būklės). Tiesiog reikia turėti omenyje jų ypatumus ir savo elgesį su jais, jų priežiūrą bei ypač lūkesčius jų atžvilgiu išlaikyti realius. Tada ir toks laikrodis tarnaus dar ne vieną dešimtį, o gal ir ne vieną šimtą, metų, ir savininkas bus patenkintas jį nešiodamas visą tą laiką.

P1080798s

______________________________

* Savo daromuose laikrodžiuose aš paprastai stengiuosi juos sureguliuoti iki +/-20 s. Dažniausiai tai pavyksta, nors žinoma ne visada. Čia kalba eina apie šviežiai išvalytą ir suteptą bei pilnai prisuktą mechanizmą.

Updated: 2019-04-08 — 23:19

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *