Apie elgesį su laikrodžiu su senoviniu mechanizmu

Pagalvojau brūkštelsiu trumpą postą apie laikrodžių su senais mechanizmais priežiūrą ir lūkesčius jų atžvilgiu. Kai pradėjau rašyti, gavosi labai jau ilgas rašinys, dėl to teko jį padalint pusiau: šįkart apie elgesį su tokiais laikrodžiais ir jų priežiūrą, o kitą kartą – apie lūkesčius jų atžvilgiu ir tikslumą.

Nieko itin naujo čia papasakota nebus (kaip visada visa tai tikrai galima rasti internete), bet gal bus naudinga tokia lietuviškai išdėstyta informacija kam nors, kas galvoja tokį laikdrodį įsigyti. Nebūtinai iš manęs (net matyt greičiausiai ne iš manęs :) ), nes, kaip jau anksčiau minėta, aš retai darau laikrodžius pagal užsakymą (nors ir niekadanesakykniekada), tačiau yra kitų amatininkų kurie tuo užsiima Ukrainoje, Lenkijoje, JAV…

Trumpai apie tai kaip elgtis su laikrodžiu su senoviniu mechanizmu (nors, tiesą sakant, dauguma toliau dėstomų pastebėjimų / rekomendacijų pilnai tinka ir naujiems mechaniniams laikrodžiams):

P1080305a

Vintažinis automatinis mechanizmas naujame korpuse. Mechanizmas Felsa F690 Bidynator – pirmoji mechanizmų “giminė”, kuriuose rotorius priesukinėja mechanizma sukdamasis į abi puses (dėl to, galima sakyti, tai yra veik visų šiuolaikinių automatinių mechanizmų protėvis). Šie mechanizmai pradėti gaminti dar 1947 m.

1. Viskas, kas daroma su laikrodžiu, turi būti daroma švelniai ir atsargiai – reikia apseiti be jokiu grubių irba staigių veiksmų, – prisukinėti, rodykles reguliuoti, mygtukus spausti reikia užtikrintai, bet be jėgos naudojimo, lėtai ir nuosekliai, niekur neskubant ir kreipiant dėmesį į tai, kad nieko nesulaužyt.
2. JOKIU BŪDU negalima mesti tokių laikrodžių ant kietų paviršių – tai ne tik gali sudaužyti stiklą ir palikti žymes ant korpuso, bet ir sugadinti patį laikrodžio mechanizmą . Taip pat reiktų vengti bet kokių rimtesnių smūgių – visokius atsitiktinius nestiprius stuktelėjimus mechanizmas atlaikys be jokių problemų (savaime suprantama – juk pagaliau jie išgyveno 100+ metų), tai pvz. kapoti malkas ar laipioti sienomis tikrai vertėtų be (tokio) laikrodžio. Pagaliau net praeinant pro tarpdurį būtų protinga neliuobti laikrodžiu į staktą (neklauskit manęs iš kur aš tai žinau ;) ). Absoliuti dauguma senų mechanizmų (iki maždaug antrojo pasaulinio karo) neturi balanso ašelės apsaugos nuo smūgių (angl. shockproof), dėl ko bet kuris didelis smūgis gali baigtis sulūžusia ašele. Seni mechanizmai su tokia apsauga pasitaiko, bet yra reti.
Nors reikia pasakyt, kad turint omenyje tai, kokios smulkios detalės sudaro mechanizmus, jie išties yra labai labai, itin, tiesiog ypatingai atsparūs – pirmą kartą „pabėrus“ mechanizmą ir pažiūrėjus, kokio nykstamai mažo storio yra balanso ašelės galai, apima nustebimas kaip jis išvis atlaiko bet kokius smūgius.
3. Vertėtų susilaikyti nuo laikrodžio korpuso atidarinėjimo ir lindimo prie mechanizmo – žmogui neturinčiam reikiamų instrumentų ir juo labiau, neįpratusiam prie itin atsargaus elgesio su laikrodžio mechanizmo dalimis, kurio pastarasios reikalauja, yra labai nesunku ką nors visai netyčia sugadinti nepataisomai…
Pagaliau net ir visai „nekaltas“ prisilietimas prie mechanizmo pirštais palieka ant jo riebalus bei rūgštis nuo pirštų, kurių greitu metu nenuvalius tos žymės gali likti visam laikui.
4. Aptariami laikrodžiai nedraugauja su vandeniu. Visai. Net nepaisant to, kad naudojami nauji korpusai su guminėmis tarpinėmis, pastarieji paprastai nėra daromi taip, kad būtų išties atsparūs vandeniui (nors, žinoma, pasitaiko išimčių) – jie yra labiau skirti apsaugoti laikrodžio mechanizmą nuo dulkių, nei nuo vandens patekimo. Ir nors aš dažnai plaunu rankas nenusiimdamas laikrodžio nuo rankos, bet išties geriau to būtų nedaryt (ir taip, lyjant lietui laikrodį irgi geriau būtų pakišt po rankove – iš esmės su tokiu laikrodžiu reikia elgtis taip pat, kaip būtų elgiamasi su atitinkamo senumo kišeniniu laikrodžiu). Nors žinoma yra ir išimčių – kai kurie naudojami korpusai yra padaryti taip, kad užtikrint gerą hermetiškumą.
Jei vis tik dėl kokių nors priežasčių vanduo pateko į laikrodžio vidų yra būtina nedelsiant (ir nedelsiant reiškia nedelsiant – rūdys yra mirtinas (tiesiogine prasme) mechanizmo priešas) imtis jo džiovinimo – geriausia būtų atidarius korpusą išdžiovinti mechanizmą karšto oro srove (t.y. pvz plaukų fenu… tik atsargiai, nepučiant tiesiogiai prikišus), o jei tai neįmanoma, tai bent jau reiktų įkišti laikrodį su ištraukta karūnėle į ryžius (ar dar geriau – į silikagelį). Ir po to iškart nešti laikrodininkui perrinkti, išvalyti ir sutepti.
Dar blogiau, jei vanduo patekęs į vidų yra sūrus (pvz. jūros) – tokiu atveju prieš džiovinant yra būtina laikrodį išplauti gėlu vandeniu (labai atsargiai – jokiu būdu nekišant po tekančia iš krano srove, o atsargiai praskalaujant / panardinant indelyje su gėlu vandeniu). Neišplovus išvengt rūdijimo praktiškai neįmanoma dėl mechanizme likusios druskos higroskopiškumo.
5. Prisukinėti laikrodį dera atsargiai ir liautis prisukinėjus, vos tik pajaučiamas išaugęs pasipriešinimas. Persistengus galima nutraukti prisukimo spyruoklę ar dar ką nors negero padaryt mechanizmui.
Prisukinėti reikia TIK nuėmus laikrodį nuo riešo ir laikant vienoje rankoje, o su kita neskubant sukant karūnėlę. Prisukinėjant karūnėlė suktina tik prisukimo kryptimi ir prisukus laikrodį reiktų pasukt karūnėlę kokį vieną apsisukimą atgal (idant tepalas pasiskirstytų prisukimo mechanizme).
Prisukinėjamas laikrodis kartą į dieną tuo pat metu, paprastai ryte – prieš užsidedant jį ant riešo (nors kai kas rekomenduoja dar papildomai pora kartų suktelti ir vakare prieš einant miegot). Jei ilgesnį laiką laikrodžio nenaudojate, vis tiek nepamirškite bent retkarčiais jo prisukti – kaip ir su dauguma mechaninių dalykų, ilgas nenaudojimas yra kenksmingas.
Automatinių laikrodžių geriau būtų išvis neprisukinėti ranka (ir pas kai kuriuos mechanizmus ši funkcija yra išvis panaikinta, pas kitus ji yra, bet geriau būtų jos nenaudot). Tiesą sakant, jei laikrodis nešiojamas reguliariai, net ir nėra jokio poreikio tą daryti – jie šiaip ar taip visą laiką išlieka prisukti. Jei netyčia jis vis tik sustojo – geriau užsidėt ant rankos ir panešiot porą minučių,kad jis pats pradėtų eiti, o po to jau nustatyti laiką.
6. Nustatinėjant laiką rodyklės suktinos TIK Į PRIEKĮ. Iš bėdos galima sukti ir atgal, bet tą reiktų daryt minimaliai (labai nedaug) ir labai atsargiai. Ir jau labai labai labai nerekomenduotina nustatinėti atgal laikrodžių su komplikuotais mechanizmais t.y. tokiais, kurie turi papildomas funkcijas apart vien laiko rodymo). Kai kurie iš tokių mechanizmų gal ir toleruos sukimą atgal, bet jei Jūs to nežinote – eksperimentuojat savo sąskaita*. Taip pat nerekomenduojama yra nustatinėti laiko kai yra paleistas chronografas pas laikrodį su chronografu ar repetyras pas laikrodį su repetyru.
Laiko nustatymui karūnėlę ištraukinėt reikia su minimalia būtina jėga (ilgiau pasinaudojus laikrodžiu ta riba ima jaustis labai aiškiai) idant neišlupt velenėlio lauk, o baigus nustatinėti – prispaust karūnėlę atgal prie korpuso.
Prie ištraukinėjant karūnėlę (ypač jei laikrodis buvo prieš tai prisukinėjamas) rekomenduotina suktelti ją truputį atgal, o tik po to bandyt traukt.
7. Mechaniniai laikrodžiai (ypač senesni) yra jautrūs magnetiniams laukams, todėl jų nederėtų dėti niekur arti magnetų (ar elektromagnetų). Blogiausiu atveju įsimagnetinęs laikrodis gali dėl to išvis sustoti, nors labiau tikėtina yra tai, kad sumažės jo ėjimo tikslumas.
8. Mechaninio laikrodžio mechanizmą rekomenduotina aptarnauti (t.y. valyt, sutept etc.) kas ~5 metus. Anksčiau buvo rekomenduojama tą daryti kas porą metų, bet dabartiniai laikrodiniai tepalai yra itin geri dėl to šis laikas prailgėjo (o jei laikrodžio korpusas hermetiškas, tai šis laikotarpis gali būti dar daug daug ilgesnis, nes jei prie mechanizmo nepatenka oras, tai tepalo senėjimo (oksidavimosi) procesai tampa dar lėtesni). O jei laikrodis jau seniai nebuvo naudojamas,dėl ko mechanizmas yra purvinas ir nesuteptas (tepalas išdžiūvęs), nerekomenduotina jo naudoti išvis – sausas purvas veikia kaip puikus abrazyvas.
9. Korpuso ir stiklo(-ų) priežiūrai naudotinas sausos, nepaliekančios pluoštų, medžiagos gabalėlis (skudurėlis) – pvz. medžiagos naudojamos akinių priežiūrai. Jei prisireikia kažką pavalyti su drėgnu skudurėliu, tai darytina labai atsargiai, nes, kaip minėjau, tokie laikrodžiai nedraugauja su vandeniu.
Ir laikyt laikrodį, kai jis nenešiojamas, žinoma irgi reiktų sausoje vietoje – vonios kambarys tam netinka.
10. Pabaigai reikia paminėti, kad yra labai protinga saugoti laikrodį ir nuo visų kitų neigiamų veiksnių – cheminių medžiagų (įskaitant visokias parfumerijas ir kosmetikas), maisto produktų, ekstremalių temperatūrų, statinių krūvių, vibracijų etc etc etc.
____________________________________
* Pvz. nemažai laikrodžių su kalendoriais gali būt (iš bėdos, kaip jau minėta) nustatinėjami atgal išskyrus laiko tarpą nuo ~21 iki ~3 val, kada tą daryt yra vienareikšmiškai draudžiama nes tuo metu vyksta datos keitimas (dėl šios priežasties nevertėtų to daryt ir tarp ~9 ir ~15 val., nes kartais neteisingai nustačius laiką, datos virsmas vyksta ne naktį, o dieną ;) ).

Updated: 2019-04-08 — 13:43

3 Comments

Add a Comment
  1. Ačiū! Kaip jaunesniam žmogui, susidūrusiam su senesniais laikrodžiais, labai pravertė :)

  2. Aciu uz info, tikrai pravers.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *