Laikrodis, kurį padariau savo tėvukui. Mechanizmas privalėjo būti Longines (žr. toliau).
Idėją padaryti laikrodį tėvukui nešiojausi ilgai. Tai turėjo būt taip vadinamas kostiuminis laikrodis (kadangi jis iš esmės nelabai nešioja (ahmmm… bent jau nešiojo :) ) laikrodžius kasdien, tai ir mintis buvo padaryt tokį laikrodį, kuris būtų labiau išeiginis nei kasdieninis… nors žinoma nieks nedraudžia kasdien nešiot – ką, kiek suprantu jis dabar ir daro :) ).
Procesas buvo (įprastai) ilgas ir net kelis kartus aš keičiau nuomonę ir dėl naudotino mechanizmo ir dėl korpuso. Pradžioj masčiau naudot šitą patį Longines cal. L878.4… paskui persigalvojau – nusprendžiau naudot sterilų (t.y. be gamintojo žymenų) auksuotą cal. 18.89M, netgi nupirkau pastarajam mechanizmui tinkamą korpusą iš Ukrainos. Bet paskui vėl apsigalvojau – galutinai nusprendžiau naudot L878.4 ir įsigijau šį korpusą.
Idėjos ką daryt su ciferblatu irgi keitėsi: pradžioj masčiau apie visiškai klasikinį – juodi skaičiai ant balto ciferblato. Tada persigalvojau – auksiniai ant juodo. Galutiniam rezultate nusprendžiau naudoti ciferblatą, kuris atkeliavo kartu su mechanizmu – jis buvo išties gražus ir gerai išsilaikęs, būtų buvę gaila jį išmest.
Užrašas ant ciferblato, tai tėvuko vardas (Lionginas… kas skamba ir rašosi panašiai į Longines). Vėlgi pradžioje mąsčiau panaudoti serifinį šriftą kurį Longines naudojo modelyje Avigation, bet paskui apsistojau prie užrašo rašyto mano tėvo ranka. Tada mama gavo įpareigojimą išgaut iš tėvo jo ranka parašytą jo vardą nepasakant jam kam jai to reikia . Nežinau, ką ji jam sakė, bet po kelių savaičių gavau lapą popieriaus, kur tėvukas buvo užrašęs „Lionginas myli Aldoną labai labai labai“ :)
Aprašymas:
Korpusas: 44mm klasikinis. Viršus ir apačia poliruoti – šonai šlifuoti.
Mechanizmas: Longines L878.4 (akivaizdžiai kažkada buvęs auksiniame kišeniniame laikrodyje, tačiau pas mane pateko jau „nuogas“). 17 rubinų. Dabartiniu metu tai vienintelis Longines mechaninis mechanizmas (tautologija, bet tokia jau ta lietuvių kalba :) ), kuris nėra sukurtas ETA mechanizmo pagrindu. Jo pagrindas – ankstesnis Longines naudotas mechanizmas 17L (kuris savo ruožtu turėjo ankstesnę versiją 37.9ABC (kuris savo ruožtu turėjo dar ankstesnę versiją 17.69NZ :D ), kuris buvo gaminamas dar XX amžiaus pradžioj – taigi tai tikras Longines „namų gamybos“ (laikrodiniais terminais kalbant – manufaktūrinis) mechanizmas.
Velenėlis: modifikuotas, kad tiktų šiam mechanizmui, ETA 6497 prisukimo velenėlis. Užėmė nemažai laiko pritaikyt, bet veikia gerai.
Karūnėlė: klasikinio stiliaus. Šiaip šiais laikais tokie korpusai paprastai naudoja sąlyginai dideles pilot stiliaus karūnėles, bet tėvukas nelabai tokias mėgsta.
Mechanizmo laikiklis (žiedas) eilinį kartą :) padarytas iš tos pačios pasibaigusio galiojimo kreditinės kortelės… ką aš darysiu, kai ji baigsis? ;) Tie plastikiniai žiedai gal ir nelabai „seksualiai“ skamba, bet kai žiedas reikalingas plonas tai iš plastiko padaryt jį paprasta ir lengva, o jei nepavyksta – galima tiesiog išmest ir pradėt iš naujo. Žinoma jei tas žiedas reikalingas rimtesnis, tai plastikinė kortelė čia nepadės – tenka tekint iš žalvario ar pan.
Ciferblatas: kaip minėta, atkeliavo kartu su mechanizmu. Užrašas kuris buvo (Longines) labai atsargiai panaikintas, vietoj jo lazeriu išgraviruota Lionginas. Teko šlifuot ciferblato perimetrą idant tilptų į korpusą – ilgas ir labai atsargus dildinimas rankomis stengiantis neužkabint netyčia gerosios ciferblato pusės… kad netektų visko išmest ir ieškot naujo ciferblato.
Rodyklės: standartinės Longines (tikėtina auksinės)
Dirželis: tamsiai rudas, kupranugario odos.
Ir grupinė trijų laikrodžių nuotrauka: tėvuko laikrodis, jo senelio kišeninis Longines ir mano “jubiliejinis” Ultronic’as.
Kišeninis laikrodis priklausęs mano tėvuko seneliui (jo senelis jį paliko jam). Kadangi tas senelis nebuvo turtingas žmogus, tai šis laikrodis, kiek suprantu, nors ir nėra itin įmantrus, bet buvo vertingas dalykas. Todėl, kai aš nusprendžiau sau 35-mečio proga nusipirkti dovanų laikrodį, tai turėjo būti Longines – ir aš įsigijau Longines Ultronic. Gal pasirodys kiek keistas pasirinkimas pirkti ne naują laikrodį, o kelių dešimtmečių senumo (pagal mechanizmo numerį gamybos metai yra 1973), bet man labai labai patinka kamertoniniai mechanizmai – ankstyvas elektroninių tačiau ne kvarcinių mechanizmų tipas (apie tai galima būtų nemažai papasakot, bet gal kitą kartą… bet reikia bent kartą pamatyt tą absoliučiai tolygiai judančią rodyklę ir daug kas tampa aišku :) ). Todėl ir tėvuko laikrodis privalėjo būti su Longines „širdim“. 
p.s. Nuotraukos darytos nenuėmus apsauginės plėvelės nuo stiklų, dėl to kai kur atrodo, kad yra kažkokie plėmai ant stiklo / ciferblato.
