Buvo senas juokas apie tai, kad kad ir kiek laikrodis turėtų akmenų, dviejų didelių visada trūksta – ant vieno padėti, kitu prispausti ;). Panašu, kad daugumos žmonių supratimas ir žinios apie akmenis (rubinus) mechaniniame laikrodyje iš esmės šiuo anekdotu ir apsiriboja – daugiau tarsi ir geriau, bet kodėl, – neaišku. Ar bent jau mano apsiribojo tuo lig tol, kol nepradėjau rimčiau domėtis mechaniniais laikrodžiais.
Paaiškinti rubinų paskirtį laikrodžio mechanizme iš esmės yra labai paprasta – jie atlieka guolių (slydimo įvorių) vaidmenį. Laikrodį sudaro visa eilė krumpliaračių sąveikaujančių vieni su kitais. Šie krumpliaračiai yra užmauti ant plieninių ašelių, kurių galai, savo ruožtu, įsikiša į tam padarytas skyles mechanizmo plokštėse (tiltuose). Paprasčiausiuose laikrodžiuose būtent taip ir yra – ašelės sukasi skylėse kurios yra išgręžtos tiesiog žalvaryje iš kurio dažniausiai daromi mechanizmai. Kiekvienam, kas truputėlį susipažinęs su technika, problema šiuo atveju yra akivaizdi – plieno trinties į žalvarį koeficientas (netgi esant tepimui) yra gan aukštas, dėl ko, akivaizdu, potencialiai kenčia laikrodžio tikslumas ir ilgaamžiškumas.
Ši problema sprendžiama padarant didesnes skyles mechanizmo plokštėse ir į jas įstatant rubinus (rečiau safyrus, kas iš esmės yra tas pats korundas, tik tiek, kad dažniausiai akmenys laikrodžiuose būna raudoni, o mėlyni, violetiniai ar skaidrūs l.retai), o jau į juose esančias skylutes kišasi minėtos krumpliaračių ašeles. Plieno – korundo trinties koeficientas yra daugiau nei dvigubai mažesnis nei plieno – žalvario, kas leidžia (tačiau tikrai ne garantuoja) pasiekti didesnį ilgaamžiškumą (mažesnį dilimą), bei tikslumą.
Išsiaiškinus, kam tie rubinai reikalingi, kyla klausimas: o tai kiek jų turėtų būti?
Tingint leistis į ilgą diskusiją apie laikrodžių mechanizmų tipus (o aš tingiu), galima pasakyti, kad klasikinės konstrukcijos šveicariško ankerinio tipo (dauguma XX a. gamintų ir dabar gaminamų mechanizmų), ranka prisukamo (t.y. ne automatinio) mechanizmo minimalus būtinas akmenų skaičius yra 7. Pas mechanizmą, turintį 7 rubinus, jie yra sudėti labiausiai kritinėse, daugiausiai įtakojančiose tikslumą ir labiausiai dylančiose vietose.
Kita vertus, tokiu atveju visa dar lieka mechanizme keletas taškų, kuriuose būtų išties naudinga turėti mažesnę trintį, nors tai ir nėra absoliučiai būtina. Dėl to dažnai (dažniausiai?) mechanizmuose naudojami dar ir papildomi akmenys ir jie turi 9, 11, 15, 17 ar net dar daugiau akmenų.
Mechanizmas su 17 rubinų laikomas „pilnai rubinizuotu“ (fully jeweled) – t.y. akmenys yra visose vietose, kuriose jie reikalingi. Tiesa galima paminėti, kad maždaug iki II pasaulinio karo „fully jeweled“ buvo laikomas laikrodis turintis 15 akmenų – ta paskutinė pridėta rubinų pora, nors ir negalima teigti, kad yra nereikalinga, vis tik išties nėra esminė ir didelės įtakos tikslumui bei ilgaamžiškumui neturi.
Kita vertus, kartais būna klasikinės konstrukcijos mechanizmų su dar didesniu kiekiu rubinų (iki 23-jų). Paprastai tai itin aukštos klasės mechanizmai… arba tokie mechanizmai, kuriuos norėta pavaizduoti (pagrįstai arba ne), kad jie yra aukštos klasės, dėl to sudėti papildomi akmenys (pastaroji praktika vadinasi „upjeweling“). O jei mechanizmas konstrukciškai paprastas (tradicinis), o rubinų skaičius viršija 23, tai galima būt tikru, kad jie sudėti jei ir ne visai dėl grožio, tai vis tiek gerokai labiau dėl įvaizdžio, nei dėl funkcijos.
Žvelgiant iš šiandienos pozicijų, kai laikrodis yra labiau aksesuaras, nei instrumentas iš kurio reikalaujama maksimalaus įmanomo tikslumo, rubinų skaičius mechanizme nėra esminis dalykas. Tie minėtieji 7 akmenys nors ir yra “privalomi”, bet realiai… visi visada prie savęs turi mobiliuosius telefonus (= kvarcinius ar net GPS‘inius (t.y. atominius) laikrodžius). Reikalavimai mechaninio laikrodžio ilgaamžiskumui vėlgi, jau nebe tie, kaip anksčiau – jei XIX a. traukinio konduktorius naudojo laikrodį kiekvieną dieną visą dieną, laikrodiniai tepalai buvo sąlyginai prasti, laikrodžio darbo sąlygos toli nuo idealo etc., tai dabar dauguma žmonių turi ne po vieną laikrodį, reiškia dėvi konkretų laikrodį keletą kartų į savaitę arba dar rečiau, šiuolaikiniai sintetiniai tepalai arti tobulumo, o tūnojimas po kostiumo rankove ant darbo stalo tikrai nėra sudėtingos darbo sąlygos net ir 150 metų senumo mechanizmui…
Žiūrint į tai mano akimis: taip, aš žinoma pageidaučiau, kad mano nešiojamas laikrodis turėtų tuos 15-17 rubinų (t.y. būtų fully jeweled), tačiau nei akimirkai nesusijaudinčiau dėl to, jei koks nors įdomus, neįprastas ir retas mechanizmas laikrodyje ant mano rankos turėtų 11, 9 ar 7 rubinus (ai ką ten – jei išties koks nors itin įdomus ir labai retas vintažinis mechanizmas, tai tų akmenų gali jame išvis nebūti :D). Ir atvirkščiai – 19 / 21 / 23 rubinai būtų smagu, bet vėlgi, ne tiek dėl paties rubinų skaičiaus, kiek (kaip minėta) dėl to, kad tokie mechanizmai dažnai (bet ne visada!) yra itin aukštos kokybės. Nes, kaip minėta, yra mechanizmų, kuriuose iš esmės didelis rubinų kiekis yra dėl paties buvimo – jie yra, bet nebūtinai atlieka kokią nors esminę praktinę funkciją. Nors „nebūtinai atlieka“ nebūtinai reiškia „būtinai neatlieka“ ir jau nuo konkretaus mechanizmo ir konkretaus tų papildomų akmenų panaudojimo priklauso jų naudingumas.
Ir pabaigai dar keletas punktų į kuriuos reik atkreipt dėmesį kalbant apie akmenis laikrodžiuose:
Tai kas pasakyta, ne (būtinai) galioja automatiniams (savaime prisisukantiems) laikrodžiams – juose esančiame prisukimo mechanizme gali būti naudojami papildomi akmenys, dėl ko toks mechanizmas, priklausomai nuo konstrukcijos, gali turėti ir 25, ir 30, ir net 44 rubinus (ir jie bus sudėti ne ‘dėl grožio’).
Tas pat pasakytina ir apie laikrodžių komplikacijas (= papildomos laikrodžio funkcijos, apart tiesiog laiko rodymo) – chronografas, žadintuvas, repetyras ar kitos funkcijos gali pridėti papildomus rubinus, o jei tokių komplikacijų daug, tai rubinų skaičius gali pasiekti šimtą ir daugiau. Tiesa čia jau kalba eina apie laikrodinę egzotiką – tokie mechanizmai ir reti ir brangūs.
Na ir baigdamas, dar kartą pakartosiu, kad tai, ką čia parašiau: tai tėra labai trumpa apžvalga ir toli gražu visko neišsemia – yra visokių mechanizmų, kurie nepatenka į tą aukščiau nupieštą apibendrintą modelį. Pvz. mechanizmai su cilindriniu pabėgimo mechanizmu** kuris buvo naudojamas prieš atsirandant ankeriams išvis (veik) niekad neturi daugiau kaip 10 rubinų, ir nors tokie laikrodžiai konstrukciškai nusileidžia ankeriniams, bet tai ne dėl akmenų skaičiaus (cilindrinis laikrodis su 10 rubinų iš esmės atitinka šveicarišką ankerinį su 15-a). Kitas pavyzdys būtų kalibrai, kurie, siekiant juos padaryt plonesniais, turi keletą papildomų krumpliaračių (vadinasi ir papildomų ašelių). Vėlgi, galbūt jie tam tikru aspektu ir yra geresni nei įprastiniai mechanizmai, bet tai tikrai ne dėl paties didesnio kiekio akmenų.
Taigi net ir laikrodyje brangakmeniai dar ne viskas… :)
p.s. Ir tikiuosi net nereikia pasakoti, kad rubinai naudojami laikrodžių mechanizmuose yra dirbtinai išauginti techniniai brangakmeniai – ne juvelyriniai. Iki XX a. pradžios laikrodžiuose buvo naudojami naturalūs akmenys, bet jie irgi ne juvelyrinės kokybės naudojami buvo, todėl dėl jų mechanizmų gadint neverta.
_________________________________
* Kalibrais tradiciškai vadinami laikrodžio mechanizmo modeliai.
** Nors ir neitin man šis terminas patinka, bet nelabai randu geresnio…
Klaipėdos laikrodžių muziejaus ekspozicijoje vartojamas „nuleistukas“, kuris akivaizdžiai yra tiesioginis vertimas iš rusiško „спуск“ (kas šiaip jau yra trumpinys nuo „спусковой механизм“), tačiau deja jis nelabai (švelniai tariant) tinka pagal prasmę ir turinį. Nuleistukas įprastiniame vartojime yra ginklo dalis kurią paveikus (paprastai paspaudus pirštu) inicijuojamas šūvis. Šiuo atveju gi mes kalbame apie mechanizmą, kuris „dozuoja“ mechanizmo judesį dalimis (laiko atkarpomis), na ir iš esmės stabdo ir vėl paleidžia krumpliaračius. Kažkur dar mačiau lietuviškai vartojamą “paleidimo mechanizmas”ir “eigos reguliatorius“. Bet reguliatorius yra visai kas kita – dalykas kuriuo reguliuojama, kad laikrodis eitų greičiau ir/ar lėčiau. O ir paleidimo mechanizmas tiesą sakant skamba kaip starteris automobiliuose – kažkas kas paleidžia mechanizmą ir daugiau nedalyvauja jo darbe…
Tai kol nesužinosiu / nesugalvosiu ko geresnio bus pabėgimo mechanizmas, kas iš esmės yra tiesioginis vertimas iš prancūzų / anglų (angliškai tai vadinasi escapement, prancūziškai – echappement, o pvz. vokiškai – Hemmung, lenkiškai – wychwyt)
Ačiū,puikus straipsnis, patiko dabar suprantu, kas tie akmenys.
Laba diena,
Noreciau atsiusti laikrodzio foto, mechanizmas sveicariskas, 15 rubinu, firma kuris negaliu surast anche prima, pagamintas pries 1920 m. Tikrai !!!! Noreciau atsiusti foto, bet cia nera kaip prikabinti, gal galetumete man atrasyti i email… noreciau suzinoti apie si laikrodi daugiau !
Dar
Neseniai blusturgyje nupirkau rankinį laikrodį su cilindrine balanso stekte. Manau gamintas tarpukario periodu. Ar tokie mechanizmai dar gaminami?
Laba diena, Audriau.
Nuleidimo mechanizmui arba nuleistukui įvardinti siūlau terminą “strektė”, “strektinis mechanizmas”. Šiaip strektinis mechanizmas yra ant prisukimo spyruoklės reketo, tačiau čia esmė panaši – ankeriniam ratukui leidžia suktis tik į vieną pusę. Pilnas pavadinimas, kad nesimaišyti su kitkuo galėtų būti “balansinio mazgo strektinis mechanizmas”. Čia tik pasiūlymas… :)
Atradau, kad pasirodo nebuvau atsakęs į šios komentarus…
Manau, kad neabai tinkamas terminas, nes kiek aš suprantu, tai strektė yra detalė, kuri neduoda suktis atgal (a la mechaninis vienpusis vožtuvas), tai ne visai tas, bet… na ką aš žinau.
O dėl cilindrų, tai kaip nekeista, nieks negamina. Nors kažkaip ir norėtųsi tikėtis, kad kas nors susigundyt, turint omenyje, kad dabar visokiausias mechanines konstrukcijas gamina. Na taip, toks laikrodis žinoma būtų mažiau tikslus nei ankerinis, bet ką tai domina – taip juk įdomiau (jau vien jo tiksėjimas, specifinis ir visai kitoks nei ankerių)!
Sorry darkart – pas amne šitas hobis bangom “užeina”, tai kartais ilgai netikrinu šio tinklapio :)